„Man alergija pieno produktams“. „Netoleruoju glitimo“. „Nuo riešutų man iš karto viskas parausta“. Kasdieniame gyvenime šiuos žodžius vartojame kaip sinonimus, nesusimąstydami apie skirtumus. Ir daugeliu atvejų tai nekenksminga — kol kalbama tik apie tam tikrų produktų vengimą.
Tačiau kai simptomai tampa lėtiniai, neįžiūrimi, netelpa į įprastas ribas, paaiškėja, kad už šių išoriškai panašių žodžių slypi visiškai skirtingi reiškiniai. Ir nuo to, kuris jų iš tikrųjų vyksta organizme, priklauso labai daug.
Kai organizmas reaguoja į maistą, galimi bent trys skirtingi scenarijai.
Tikra alergija — tai ūmi imuninės sistemos reakcija, dažniausiai greita ir lengvai atpažįstama. Bėrimai, patinimas, kvėpavimo sutrikimai, reakcija per kelias minutes ar per valandą po valgio. Šiuo atveju sąveika tarp produkto ir simptomo yra akivaizdi, kadangi reakcija yra ryški ir atsiranda iš karto. Tikra alergija pasitaiko rečiau, nei įprasta manyti.
Netoleravimas — tai visiškai kita istorija. Jis nėra tiesiogiai susijęs su imunine sistema. Dažniausiai tai tam tikrų fermentų trūkumas arba medžiagų apykaitos ypatumai, kai organizmas tiesiog negali visiškai perdirbti tam tikrų maisto komponentų. Žinomiausias pavyzdys — laktozės netoleravimas, tačiau tai tikrai ne vienintelis variantas.
Padidėjęs jautrumas maistui — sudėtingiausia, labiausiai paplitusi ir mažiausiai ištirta kategorija. Tai taip pat imuninės sistemos reakcija, tačiau kitokio tipo: uždelsta, lėta, pasireiškianti neaiškiais simptomais. Ir būtent ji dažniausiai siejama su lėtinėmis būklėmis, kurių žmonės ilgus metus negali suprasti.
Tikros alergijos atveju viskas aišku: suvalgei — sureagavai. Sąveika akivaizdi.
Padidėjusio jautrumo atveju reakcija gali pasireikšti praėjus kelioms valandoms ar net kelioms dienoms po to, kai produktas buvo suvalgytas. Ir ji dažnai susijusi ne su vienu konkrečiu epizodu, o su reagavimų į produktą, kurį žmogus reguliariai valgo, kaupimusi.
Susidaro paradoksali situacija: kuo dažniau žmogus valgo tai, kam turi padidėjusį jautrumą, tuo labiau išsiardo sąveika tarp maisto ir simptomo. Žmogus pripranta prie foninės būsenos — lengvo pilvo pūtimo, „apsunkusios“ galvos, prastos odos, nuovargio — ir laiko tai norma. O produktas, sukeliantis šias reakcijas, gali būti tas, kurį jis valgo kiekvieną dieną ir laiko visiškai nekenksmingu.
Būtent todėl dauguma žmonių, turinčių padidėjusį jautrumą, net neįtaria, kad toks jiems yra. Jie tiesiog gyvena su simptomais, nesuvokdami, iš kur jie atsiranda.
Pastaruoju metu išpopuliarėjo testai, kurie žada vienu tyrimu nustatyti netoleravimą šimtui, dviem šimtams ar trims šimtams produktų. Atspausdinama spalvinga diagrama ir sąrašas produktų, kuriuos reikia išbraukti iš mitybos. Iš pirmo žvilgsnio — įgyvendinta svajonė.
Iš tikrųjų situacija yra žymiai sudėtingesnė. Tokie testai parodo tam tikrą imunologinės reakcijos tipą, tačiau tai nėra netoleravimas praktine prasme. Jie neatskiria, ar produktas iš tikrųjų sukelia jums problemų, ar imuninė sistema tiesiog yra su juo „susipažinusi“, nes jūs jį reguliariai valgote. Jie neįvertina žarnyno būklės, esamo uždegimo lygio, individualių medžiagų apykaitos ypatumų. Nepaaiškina, kodėl tas pats produktas vienu gyvenimo laikotarpiu sukelia reakciją, o kitu — ne.
Todėl tokio tyrimo rezultatų išklotinė dažnai gali tapti spąstais. Žmogus pradeda atsisakyti dešimčių produktų, mityba tampa skurdi ir nevisavertė, o tikroji simptomų priežastis lieka nepastebėta, kadangi slypi ne pašalintų produktų sąraše, o tame, kas vyksta pačiame organizme.
Tai nereiškia, kad laboratorinė diagnostika yra nenaudinga. Tai reiškia, kad ją reikia tinkamai pasirinkti ir interpretuoti — o tai jau visiškai kita užduotis, kurios negalima išspręsti vien išklotine.
Pagunda pačiam išsiaiškinti reakcijas į maistą yra labai didelė. Žmogus pradeda vieną po kito atsisakyti produktų, stebi save, daro išvadas. Kartais tai veikia, ypač kai kalbama apie ryškią reakciją į konkretų produktą. Tačiau padidėjusio jautrumo atveju savarankiška paieška dažnai atveda į vieną iš dviejų akligatvių.
Pirmas akligatvis — žmogus atsisako produkto kurio nereikėjo atsisakyti. Simptomai išlieka, žmogus nesupranta, kas vyksta, ir pradeda atsisakyti visko iš eilės.
Antras akligatvis — žmogus atsisako produkto, kurio reikėjo atsisakyti, simptomai laikinai išnyksta, ir jis mano, kad rado priežastį. Bet po kurio laiko reakcijos sugrįžta, tik dabar jau į kitus produktus. Nes tikroji priežastis buvo ne pats produktas, o organizmo būklė, dėl kurios jis pradeda reaguoti į viską iš eilės.
Abiem atvejais žmogus švaisto mėnesius ir metus bevaisiams eksperimentams, kartu maisto vartojimas kelia vis daugiau nerimo, o pirminė priežastis lieka nenustatyta.
Reakcijos į maistą ne visada reiškia tai, kaip jos atrodo.
Tai, ką žmogus vadina alergija, neretai iš tikrųjų yra padidėjęs jautrumas. Tai, ką jis laiko „tiesiog blogu toleravimu“, gali būti uždelsta imuninė reakcija. O tai, ką jis priima kaip normą, gali būti nuolatinė foninė organizmo reakcija į pastoviai vartojamą maistą — tiek įprasta, kad ją pastebėti be pašalinės pagalbos praktiškai neįmanoma.
Jeigu jau seniai gyvenate su jausmu, kad tam tikras maistas jums „netinka“, tačiau negalite suvokti, koks konkrečiai, arba pastebite, kad atsisakius vienų produktų prasideda reakcijos į kitus, tai nėra priežastis panikuoti ir sudarinėti uždraustų produktų sąrašus. Tai priežastis kreiptis į specialistą, kuris padės išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, kokia diagnostika jūsų atveju realiai yra informatyvi ir kaip atkurti organizmo pusiausvyrą, o ne žaisti loteriją su produktais.
