Žinoma situacija: jau gan ilgą laiką jaučiatės prastai. Nuovargis neišnyksta net po išeiginių, galvoje jaučiamas sunkumas, pilvas reaguoja į maistą, oda kelia problemų, o miegas būna paviršutiniškas. Kreipiatės į gydytoją, atliekate tyrimus ir išgirstate: „Viskas normos ribose, jūs esate sveiki“.
Viena vertus, tai nuramina. Kita vertus — savo simptomų juk neišsigalvojote. Kas vyksta?
Klasikinė medicina orientuota į ligos nustatymą. Jei liga dar nėra susiformavusi, žmogus laikomas sveiku. Tai binarinė logika: arba diagnozė nustatyta, arba ne.
Tačiau tarp visiškos sveikatos ir susirgimo būsenų yra plati tarpinė sritis, kuri dažnai vadinama funkcinių sutrikimų zona. Būdamas šioje zonoje, žmogus jau gali jaustis prastai, jo organizmo sistemų veikloje kaupiasi įvairūs disbalansai, bet iki oficialios diagnozės dar toli. Kartais — metai, kartais — dešimtmečiai.
Standartiniai sveikatos patikrinimo tyrimai pirmiausia skirti jau susiformavusiai ligai nustatyti, o ne jos prevencijai. Todėl kai žmogus yra minėtoje tarpinėje zonoje, tyrimų rezultatai dažnai išlieka normos ribose.
Kūnas gana retai sutrinka staiga. Pirmiausia atsiranda funkcinių pokyčių: gali šiek tiek sulėtėti tulžies nutekėjimas, sutrikti žarnyno mikrobiotos pusiausvyra, padidėti sisteminio uždegimo fonas, neoptimaliai įsisavinti geležis. Kiekvienas iš šių nuokrypių atskirai dar nėra liga. Tačiau jie kaupiasi ir pasireiškia tokiais simptomais kaip nuovargis, odos problemos, dirglumas, miego sutrikimai ar antsvoris, nemažėjantis nepaisant pastangų.
Šie simptomai nėra organizmo „užgaida“. Tai signalų sistema. Kūnas parodo, kad jo veikloje kažkas vyksta netinkamai — kol kas lygyje, kai situaciją dar galima pakoreguoti be vaistų.
Tai esminė funkcinio požiūrio idėja, kurią verta įsiminti.
Pavyzdžiui, lėtinis nuovargis gali būti susijęs su miego sutrikimais, geležies ar vitamino D trūkumu, paslėptu uždegimu, skydliaukės veiklos sutrikimais, žarnyno mikrobiotos disbalansu, lėtiniu stresu, arba su kelių veiksnių deriniu. Šiuo atveju universalaus atsakymo nėra.
Ir atvirkščiai: tas pats disbalansas, pavyzdžiui, sutrikusi žarnyno veikla, vienam žmogui gali pasireikšti pilvo pūtimu, kitam — migreniniais galvos skausmais, trečiam — odos bėrimais, ketvirtam — padidėjusiu nerimu. Todėl kiekvienam iš dviejų žmonių, jaučiančių panašius simptomus, gali prireikti visiškai skirtingo požiūrio. Tai nėra medicinos trūkumas — tai žmogaus organizmo, kaip sudėtingos sistemos, ypatybė.
Jei tyrimų rezultatai „normos ribose“, bet savijauta liudija apie ką kitą, tai nėra priežastis susitaikyti arba siekti diagnozės nustatymo, neatsižvelgiant į nieką. Tai proga įvertinti save plačiau.
Kelios gairės.
Pradėkite stebėti savo savijautą. Fiksuokite, dėl ko jaučiatės geriau ar blogiau — po kokio maisto, kokios kokybės miego, esant kokiam streso lygiui. Šios sąsajos sunkiai pastebimos iš karto, tačiau per 2–4 savaites jos gali tapti daug aiškesnės.
Neignoruokite „smulkmenų“. Nuolatinis pilvo pūtimas, pasikartojantys galvos skausmai, paviršutiniškas miegas, dirglumas — tai nebūtinai laikoma norma vien todėl, kad taip gyvena daugelis aplinkinių. Tai yra simptomai, kurie turi priežasčių.
Atminkite, kad referenciniai laboratorinių tyrimų rezultatai yra statistiniai. „Normos ribose“ reiškia, kad daugumos žmonių rodikliai patenka į tam tikrą diapazoną. Bet tai nereiškia, kad būtent jums ši vertė yra optimali.
Ieškokite specialisto, kuris suvokia organizmą kaip vientisą sistemą, o ne kaip atskirų organų rinkinį. Funkcinio ir integratyvaus požiūrio tikslas — ne ieškoti tabletės nuo simptomo, maisto papildo ar „stebuklingos piliulės“ nuo visų negalavimų, o surasti galimas pirmines disbalanso priežastis ir dirbti su jomis, pasitelkiant mitybą, gyvenimo būdą bei sąmoningus kasdienius sprendimus.
