Kai žmogus pradeda domėtis mityba, pirmas klausimas beveik visada būna tas pats: „Ką man valgyti?“ Žmogus ieško naudingų produktų sąrašo, dietos, mitybos schemos. Tačiau realiai dažniausiai matome: formaliai žmonės maitinasi teisingai — daug daržovių, kokybiški baltymai, jokio cukraus — bet vis tiek skundžiasi pilvo pūtimu, sunkumu pilve, nuovargiu po valgio, miego ir svorio sutrikimais.
Reikalas toks, kad įsisavinama ne tai, ką suvalgote. Įsisavinama tai, ką organizmas sugeba perdirbti. O tai priklauso ne tik nuo to, kas yra lėkštėje, bet ir nuo to, kaip valgote.
Organizmas nėra mašina, kuri veikia vienodai bet kuriuo metu. Virškinimas turi savo ritmą. Fermentai, tulžis, žarnyno motorika, alkio ir sotumo hormonai — visi jie gaminami ciklais ir prisitaiko prie režimo, prie kurio jūs pripratinate organizmą.
Kai valgote chaotiškai — bėgdami, vėlai naktį, praleidžiate pusryčius, malšinate stresą maistu trečią valandą dienos — organizmui yra sudėtinga nustatyti ritmą. Jis tiesiog nesupranta, kada ruoštis maistui, o kada ilsėtis. Galiausiai maistas, net ir kokybiškas, gali būti virškinamas prasčiau.
Reguliarus valgymas maždaug tuo pačiu metu — tai ne tik drausmės klausimas. Tai viena iš pagrindinių sąlygų, padedančių organizmui tinkamai perdirbti maistą. Ir dažnai būtent nuo to prasideda pastebimi savijautos pokyčiai — be jokių sudėtingų dietų.
Tai veiksnys, apie kurį beveik nekalbama, nors jis gali būti labai svarbus.
Virškinimą reguliuoja parasimpatinė nervų sistema — ta pati, kuri atsakinga už ramybę ir atsigavimą. Kai patiriate stresą, skubate, valgote prie kompiuterio ar bėgdami, suaktyvėja priešinga, t. y. simpatinė nervų sistema. Tokioje būsenoje organizmas negali išskirti pakankamai skrandžio sulčių, tulžis galimai išskiriama netinkamai, o žarnyno motorika gali sulėtėti.
Susiklosto paprasta, bet dažnai nepakankamai įvertinama situacija: net pačios naudingiausios salotos, suvalgytos patiriant stresą ar skubant, kartais įsisavinamos prasčiau nei nelabai idealus maistas, suvalgytas ramiai.
Kelių minučių pauzė prieš valgį, susitelkimas į lėkštėje esantį maistą, valgymas be telefono ir darbinių susirašinėjimų — tai nėra „sąmoningo valgymo mada“. Tai fiziologinė sąlyga, užtikrinanti normalų virškinimą.
Pats paprasčiausias ir dažniausiai ignoruojamas įprotis.
Virškinimas prasideda burnoje. Kramtymas – tai ne tik mechaninis maisto smulkinimas. Tai signalas visam virškinimo traktui pasiruošti darbui: išsiskiria fermentų turinčios seilės, skrandis pradeda išskirti rūgštį, kasa ruošia savo fermentus. Jeigu ryjate dideliais kąsniais, skrandis gauna nepakankamai paruoštą maistą, vadinasi, nemaža darbo dalis, kuri turėjo būti atlikta burnoje, atitenka jam.
Dėl to po valgio gali atsirasti sunkumas pilve, raugėjimas, pilvo pūtimas, prastesnis baltymų įsisavinimas. Ne todėl, kad maistas yra blogas. O todėl, kad jis nebuvo paruoštas virškinimui.
Galima nusipirkti pačių kokybiškiausių produktų, pasirinkti idealią mitybą, pridėti brangių nutraceutikų, bet nepasiekti norimo rezultato, jei šie trys įpročiai nėra suformuoti. Ir atvirkščiai: net paprastas, bet dažniausiai vartojamas maistas, suvalgytas ramiai, tinkamu metu ir gerai sukramtytas, gali veikti geriau nei bet kokia sudėtinga schema.
Tai nereiškia, kad maisto kokybė nėra svarbi — jos reikšmė taip pat yra didelė. Tačiau be pamatų, susidedančių iš režimo, būsenos valgio metu ir kramtymo, pats iš savęs maistas gali veikti tik iš dalies.
Šie trys įpročiai, t. y. režimas, būsena valgant ir maisto kramtymas, yra tokie paprasti, kad juos lengva nuvertinti. Tačiau praktikoje būtent jie dažnai tampa tuo pagrindu, be kurio jokie mitybos pokyčiai neduoda norimo rezultato.
Stebėkite save porą savaičių.
Kokia dažniausiai yra jūsų būsena valgant? Ramiai, sėdėdami, be telefono — arba paskubomis, patirdami stresą, tarp kitų darbų?
Ar reguliariai valgote? Ar jūsų organizmas turi nuspėjamą ritmą, ar kiekvieną dieną jis susiklosto skirtingai?
Kiek laiko skiriate valgymui? Ar jo pakanka tam, kad tikrai pajustumėte maisto skonį ir sotumą?
Šie klausimai nėra testas ar pratimas. Tai būdas pradėti matyti savo įpročius. Dažnai vien šio stebėjimo pakanka pirmųjų pokyčių atsiradimui. Tačiau jei sąveikos tarp mitybos ir savijautos nėra akivaizdžios, simptomai išlieka ilgam arba situacija sudėtingesnė nei „tiesiog nustojau kramtyti bėgdamas“ — tai jau metas kreiptis į specialistą, kuris padės įvertinti jūsų situaciją: kas konkrečiai yra sutrikęs, kokia seka tai koreguoti ir kokios pagalbos reikia organizmui.
